Kokių statybinių ir apdailos medžiagų vengti? Sužinokite, kas gali pakenkti namo mikroklimatui, sveikatai ir energetiniam efektyvumui.
Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertas Gražvydas Jegelevičius pataria įrengiant ar atnaujinant namus vengti pavojingų cheminių medžiagų, tokių kaip lakieji organiniai junginiai ir ftalatai. Šios medžiagos gali sukelti vėžį, pakenkti reprodukcijai ir sutrikdyti endokrininę sistemą. Informacija apie gaminių cheminę sudėtį, poveikį sveikatai ir aplinkai nėra plačiai prieinama, todėl jis su kolegomis iš kitų Europos šalių sukūrė bendro pobūdžio rekomendacijas.
Susidomėjimą molio ir kalkių tinkais lemia rinkodara
LRT apsilankė Vilniuje įsikūrusioje parduotuvėje, prekiaujančioje molio ir kalkių tinkais bei dažais. Jos savininkas Donatas parodė pavyzdžius ir sienas, kurios nutinkuotos ar nudažytos šiais produktais. Juos gamina estų firma.
Pasak Donato, rinka lėmė, kad jis daugiausiai prekiauja kalkių produktais. Vis tik, jis pasakoja, kad dirbti su kalkių tinkais ir dažais moka retas meistras. Dažyti namų sienas jis pataria patiems gyventojais, tuo metu, norint tinkuoti, reikia specialių apmokymų.
„Dažniausiai meistrai nori „bėgti“ per sienas. Greičiau padarys, greičiau pinigus gaus. O čia reikia lėtumo, ramybės“, – teigia Donatas.
Molio ir kalkių dažų kaina – apie 3 eurus kvadratiniam metrui. Tinko kainos skiriasi. Tarkim, molio marmorino, kuris gaminamas remiantis Venecijos meistrų tradicijomis, yra pats brangiausias parduotuvės produktas, maždaug 15 eurų kvadratiniam metrui. Tradicinis molio tinkas – 5 eurai, kalkinis – 7 eurai.
Įdomu, dėl kokių priežasčių į parduotuvę, prekiaujančią molio ir kalkių tinkais bei dažais, ateina klientai?
„Nebijau to pasakyti: ateina paveikti rinkodaros, – sako Donatas. – Dažnai žmonės nesupranta, ką tai gali duoti, nelabai gilinasi, kodėl žmogaus sveikatai tokie tinkai ir dažai gali būti naudingi. Tik vėliau, kai jau išsidažo namus, pajaučia skirtumą. Būna, kad patys paskambina ir pasako, kad jaučiasi geriau, kad namai yra jaukesni. Mano mama, kai jos namus išdažiau kalkių dažais, pastebėjo, kad jai nebepasireiškia alerginiai simptomai.“
Kokias grindis arba sienas pasirinkti?
Šiuo metu itin populiarios vinilinės grindys – praktiškas pasirinkimas, mat jos yra visiškai atsparios vandeniui.
„Būtent tai ir yra tas pats PVC plastikas. Jo sudėtyje gali būti plastifikatorių – ftalatų, kurie trikdo endokrininę sistemą, jie sklinda ore, susiriša su dulkėm, ir mes juos galime įkvėpti. Didelis pavojus kyla mažiems vaikams, kurie rėplioja palei žemę ir gali lengvai įkvėpti ir praryti tų dulkių, kurios yra užterštos“, – sako G. Jegelevičius.
Vietoj vinilinių grindų ekspertas siūlo tokius pasirinkimus kaip kietmedžio parketas, natūralus linoleumas, pagamintas iš linų aliejaus, medienos grindys, keraminės ar natūralaus akmens plytelės.
„Na, ir šiuolaikinė molinė asla galėtų būti variantas, jeigu kam patrauklūs netradiciniai sprendimai“, – sako ekspertas.
„Laminato yra visokio. Jis gali būti su natūralios medienos lukštu arba su PVC medienos lukšto imitacija. Laminatas turi daug sluoksnių, kurie gali išskirti lakiųjų organinių junginių. Bet vėlgi, viskas priklauso nuo laminato klasės. Verčiau rinktis sertifikuotą laminatą, be PVC plastiko.“
Kalbant apie sienų apdailą, G. Jegelevičius sako, jog tradiciniai tinko mišiniai įprastai neturi pavojingų cheminių medžiagų, tačiau jis pats rinktųsi kalkinį tinką.
„Kalkės sugeria perteklinę drėgmę kambaryje. Molio tinkas irgi puikus pasirinkimas. Kalbant apie dažus, patarimas būtų rinktis ekologiniais ženklais paženklintus.“
Pataria rinktis sertifikuotus klijuotos medienos gaminius ir vengti PVC
Neretai žmonės naujai įrengtuose ar atnaujintuose namuose gali justi tam tikrą poveikį ar dirginimą. Į Baltijos aplinkos forumą, bevykdant projekto akciją su savanoriais, kreipėsi šeima kurios vienam iš narių po remonto ėmė perštėti akis. Galiausiai jie nusprendė atsisakyti įtempiamų lubų, kurios buvo pagamintos iš PVC plastiko.
Ar akys perštėjo dėl įtempiamų lubų? Chemikas sako, jog nustatyti tiesioginį ryšį tarp sveikatos problemų ir konkrečių interjero gaminių yra itin sudėtinga, o gal ir neįmanoma. Neretai poveikis ne toks greitas ar akivaizdus.
„Netgi yra žinomas toks „sergančio“ pastato sindromas, kai iš įvairių interjero elementų – pavyzdžiui, baldų – išsiskiria formaldehidas ir kiti lakieji organiniai junginiai. Tokiame pastate žmogaus bendroji savijauta pablogėja, proto žvitrumas nukenčia, gali užgulti kvėpavimo takus.“
Formaldehidas yra naudojamas baldų, plastikinių apdailos medžiagų, presuotos medienos, izoliacinių medžiagų gamyboje.
„Todėl perkant, pavyzdžiui, klijuotos medienos gaminius, reiktų žiūrėti į emisijų klasę, kad būtų bent kažkoks ženklinimas ir siekti aukščiausios klasės su mažiausiomis emisijomis.“
Kaip nurodo, tokie gaminiai būna pažymėti Suomijos statybinių medžiagų sertifikavimo sistemos M1 klase arba išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo sertifikato A+ klase.
G. Jegelevičius sako, kad reikėtų vengti įvairių su plastiko gaminiais susijusių cheminių medžiagų – plastifikatorių ftalatų, alkilfenolių, PFAS medžiagų, kitų pavojingų sudedamųjų dalių.
„Ne visos plastiko formos vienodos. Išskirtinis blogąja prasme būtų polivinilchloridas (trumpinys – PVC). Jis dažnai turi gan daug pavojingų komponentų: nuo plastifikatorių iki sunkiųjų metalų. Interjere patartina vengti, tarkim, PVC kilimų ar PVC grindų dangos, ypač jei tai yra kombinacija su šildomomis grindims. Mat dėl šilumos visi tie junginiai dar lengviau išsiskiria.
PVC įtempiamos lubos, PVC tapetai – šių interjero gaminių, mes manome, taip pat reikėtų vengti.“
Ekspertas sako, kad, jeigu įmanoma, interjere vertėtų vengti ir kitų plastiko rūšių, ir siūlo rinktis natūralias, kiek įmanoma mažiau apdorotas statybines medžiagas.
Aplinkai draugiškas namas atsipirks?
Baltijos aplinkos forumo savanorių akcijoje dėl cheminių medžiagų statybinėse medžiagose dalyvavo ir Andrius Vitkus, Klaipėdos rajone su šeima statysiantis aplinkai draugišką namą. Tokį namą statytis vyrą įkvėpė jo paties darbo patirtis statybose Vokietijoje, Bavarijoje.
„Dešimt metų dirbau su vienu meistru, kuris turėjo tvarų žvilgsnį į statybą. Mes gana daug darėme sprendimų, kurie man, iš Lietuvos atvažiavusiam, pasirodė nestandartiniai. Taigi šiek tiek patirties iš ten parsivežiau.“
Andrius sako, kad kitaip mąstyti ir daugiau atsakomybės pajausti jį privertė ir gimę vaikai. Tuomet ėmė dygti medinio karkaso namas, apšiltintas medžio plaušu, su medžio plaušo plokštėmis, dengtas molio čerpių stogu.
Sienų apdailai Andrius naudojo molio ir kalkių tinkus bei dažus, perdangas darė iš lentų. Jas šiltino celiulioze.
„Jeigu pradedi skaityti statybinių medžiagų sudėtį, kartais atrodo labai sudėtinga. Visokie cheminiai pavadinimai, išsireiškimai, kuriuos reikia išsinagrinėti. Ką jie reiškia, kiek tai kenkia, kiek būtina, nėra lengva suprasti. Kitas būdas yra imti paprastą statybinę medžiagą, kaip molis arba kalkės, ir nesukti galvos. Nes čia tiesiog yra kalkės.“
Tiesa, daugiau pasikalbėjus, paaiškėja, kad ne visada tie pasirinkimai paprasti, anaiptol. Ekologiško namo statyba gerokai lėtesnė. Andrius sako, jog daug statybinių medžiagų Klaipėdoje nerado, teko vežtis iš kitų miestų. Pavyzdžiui, medžio plaušo plokštes vežėsi iš Kauno.
„Kai tik pradėjome statybas, atrodė, jau atsistojom prieš didžiulį kalną. O dar norime padaryti ekologiškai. Tikriausiai užsimetėme sunkiausias kuprines, kokias tik galėjome“, – pasakoja vyras.
Jis prisipažįsta, kad dabar, kai jau atėjo laikas rinktis baldus, kartais ateina stiprus noras nuvažiuoti į parduotuvę ir iš viską iš ten pasiimti.
Tačiau ten rasi ne viską, sako pašnekovas. Pavyzdžiui, stalviršį jis planuoja pasidaryti iš medžio masyvo.
Andrius mano, jog stengiasi ne veltui – kad dabar įdėtos pastangos ir investicijos atsipirks ateityje.
„Tai, ką dabar statome, paliksime savo vaikams, anūkams. Jei paliksime krūvą polisterolo, tinkuoto, suklijuoto, maišytų medžiagų visokiausių – tai bus nieko verta, bus sunku restauruoti, bus brangu priduoti, kažkur tai išvežti, – kalba Andrius Vitkus, Klaipėdos rajone su šeima statysiantis aplinkai draugišką namą. – Taigi žiūrint ir iš tos investicinės pusės, manau, kad apsimoka dabar kažką tokio daryti: galvoti, ar po dvidešimties metų tos medžiagos turės vertę.
Manau, kad vis tik ateityje visuomenėje vyraus kitoks supratimas, mąstymas. Namą, sakykime, su prasta chemine sudėtimi bus sunku parduoti, jo kaina bus žema, gal jau bus įskaičiuota, kiek kainuos viską išlupti, išvežti.“
