Ko gero visi žinom tą jausmą, kai užeini į seną rąstinį namą ir kažkaip pasidaro lengviau kvėpuoti. Ramiau. Geriau.
Gal todėl, kad tai tavo tėviškė. Gal kaimas. Gal tiesiog atvažiavai pailsėti. Bet iš tikrųjų tam yra ir labai racionalus paaiškinimas.
Medis turi unikalias savybes – jis natūraliai sugeria drėgmę iš oro ir ją atiduoda tada, kai reikia. Jis nėra statiškas kaip daugelis sintetinių paviršių, todėl ore mažiau dulkių, mažiau dirgiklių. Tvarkingame rąstiniame name beveik nebūna pelėsio, nes dėl higroskopinių savybių drėgmė nesikaupia paviršiuje lašo pavidalu – ji sugeriama ir palaipsniui išgarinama.
Todėl nesusidaro terpė grybeliui, pelėsiui ir kitoms organizmui nepalankioms medžiagoms. Visa tai vadinama mikroklimatu. Tai tas „šeštasis jausmas“, kurio dar nemokame išmatuoti prietaisais, bet labai aiškiai jaučiame.
Aišku, kalbu apie tvarkingą rąstinį namą, o ne apie sukniužusį ir supuvusį rąstelių muziejų.
Tačiau laikai keičiasi. Iš namų reikalaujame vis daugiau – mažesnių šildymo sąnaudų, geresnės šilumos varžos, aukštesnių energinių klasių. Ir tada atsiranda dilema: kaip pagerinti namo energetines savybes, bet nenužudyti jo mikroklimato?
Ir tada dažniausiai ateina patyręs Jonas.
„Aš daug dariau, viskas čia gerai – varom putplastį arba vatą iš išorės, plėvelių, tinklelių, tinkų, dar kokį dekorą…“
Ir ką turim po kelių metų?
Uždusintą namą.
Mikroklimatas – ATA.
Blizgantį fasadą su idealiais kampukais, kuris visiškai nebetinka prie kraštovaizdžio. Pelėsį. Rekuperatorius. Kondicionierius. Skyles sienose. Ir klausimą:
„Kodėl vasarą namuose dabar +30, nors anksčiau taip niekada nebuvo? Klimatas atšilo?“
Ne, brangieji.
Ne klimatas atšilo. Tiesiog buvo parinktos netinkamos medžiagos.
Taip, šios sistemos gali veikti. Bet jos veikia kaip visa inžinerinė sistema – kartu su rekuperacija, kondicionavimu, sandarumu ir visa kita infrastruktūra.
Paminėsiu tik vieną skaičių.
20 cm polistirolo sluoksnis perkaista maždaug po 2–4 valandų. Kitaip tariant – jūsų namas pradeda kaisti vos spėjus sodyboje išgerti antrą kavą. O apie pietus jau reikia jungti kondicionierių ir klausytis jo ūžimo.
„Tai ką, tavo rąstas neperkais?“ – paklaus Jonas.
Perkais. Bet daug lėčiau.
20 cm medinis rąstas šilumos piką perduoda maždaug po 8–12 valandų.
Tada Jonas paklaus:
„O ką žiemą?“
Taip, rąsto šiluminė varža nėra didelė. Polistirolas šioje vietoje dirba efektyviau. Čia faktas.
Todėl klausimas yra ne „arba–arba“, o kaip suderinti:
• šilumą žiemą,
• gaivą vasarą,
• ir sveiką namo mikroklimatą.
Ir čia atsiranda sprendimas, kuris ateina ne iš chemijos gamyklų, o iš gamtos – kanapių spalių ir kalkių mišiniai.
Kodėl jie veikia?
Kanapės pasižymi puikiomis higroskopinėmis savybėmis – sugeria ir atiduoda drėgmę labai stabiliai ir lėtai. Dėl porėtos struktūros jos turi geras šilumines ir akustines savybes. Kalkės tuo tarpu mineralizuoja organiką ir paverčia ją atsparia laikui, pelėsiui bei kenkėjams.
Todėl toks mišinys tarnauja labai ilgai. Ir kai sakau ilgai – turiu omeny labai ilgai.
Jei cementas po kelių parų jau būna pasiekęs pagrindinį stiprį ir vėliau pradeda senėti, tai kanapių-kalkių mišinys gali tęsti karbonizaciją ir stiprėti dar dešimtmečius.
O svarbiausia – jis dirba kartu su namu, o ne prieš jį.
20 cm kanapių-kalkių sluoksnis šilumos piką perduoda tik po daugiau nei 11 valandų, o U vertė siekia apie 0,21. Tai reiškia, kad kol karštis prasiskverbs į vidų – ateis vakaras ir oras natūraliai atvės.
Tokiuose namuose:
• mažiau triukšmo,
• mažiau dulkių,
• stabilesnė drėgmė,
• nėra pelėsio,
• geresnė oro kokybė,
• mažesni temperatūrų svyravimai.
Ir tada atsisėdi vakare į fotelį ir pagalvoji:
„Vau… kaip čia gera.“
Dar vienas svarbus dalykas, ypač sodybose – graužikai ir vabzdžiai. Kalkinė terpė jiems nėra palanki, todėl tokiose sistemose jie praktiškai nesiveisia.
O ką daryti su estetika?
Mano atsakymas paprastas – šiltinti iš vidaus.
Ir čia Jonas vėl ateina su garsiausia statybų fraze:
„Bus rasos taškas.“
Baubas numeris vienas.
Tačiau rasos taško problemos aktualios daugeliui sintetinių ir uždarų sistemų, bet ne taip veikia rąstas ir kanapių-kalkių kompozitas.
Nes šios medžiagos kvėpuoja, reguliuoja drėgmę ir neturi uždaros garų spąstų sistemos.
Beje, o kur buvo rasos taškas senuose rąstiniuose namuose prieš 100 metų?
Kodėl tada viskas veikė?
Apie tai parašysiu kitame straipsnyje, nes tema verta atskiro paaiškinimo.
Kanapių-kalkių sistemomis galima saugiai šiltinti ir iš vidaus, svarbiausia vėliau neuždaryti paviršių sintetinėmis medžiagomis. Todėl naudojami:
• molio tinkai,
• kalkiniai tinkai,
• natūralūs dažai,
• difuziškai atviros sistemos.
Paruošiau ir nedidelį rąstinio namo sienos maketą, kaip galima pasiekti net B energinę klasę išlaikant autentišką namo vaizdą ir jo mikroklimatą.
Galima šiltinti ir iš išorės – tuomet tiesiog vietoje molio naudojamas kalkinis tinkas, nes molis nėra atsparus atmosferos poveikiui.
Ir pabaigai svarbus akcentas.
Kalbėdamas apie kanapių-kalkių mišinius remiuosi būtent mūsų naudojamos „Bio Mattone“ sistemos savybėmis. Nes ne visi kanapių mišiniai yra vienodi – skirtingi spaliai, kalkės ir receptūros gali duoti visiškai skirtingą rezultatą
Kanapių blokų mūrijimo principas
Kanapių blokai mūrijami perslinkimu, kaip įprasti blokeliai. Vienos eilės aukštis gali būti apie 20 cm, o blokelio ilgis – apie 50 cm. Tokia sistema leidžia formuoti vientisą, stabilų ir šiltą sienos sluoksnį.
Naudojami kanapių blokai gali būti 12 cm storio, 20 cm aukščio ir 50 cm ilgio. Jie tinkami senų rąstinių sienų renovacijai, kai reikalingas natūralus, tvarus ir ilgaamžis šiltinimo sprendimas.
Ieškote sprendimo senai rąstinei sienai renovuoti? Kanapių blokų, kalkių mišinio ir molio tinko sistema leidžia pagerinti sienos šiluminę varžą, sumažinti šilumos nuostolius ir kartu išsaugoti natūralią medinės konstrukcijos savybę kvėpuoti. Tai tvarus, sveikas ir ilgaamžis sprendimas rąstinių namų renovacijai.
